Šiaurės Italijos Bergame gegužės 26 dieną mirė vienas iš žinomiausių Italijos kardinolų Loris Capovilla, buvęs šv. popiežiaus Jono XXIII asmeninis sekretorius, menamas kaip ištikimasis šventojo popiežiaus tarnas. Kardinolui Capovilla buvo šimtas metų, pastaruosius kelis dešimtmečius jis gyveno šv. Jono XXIII gimtinėje atsidėjęs popiežiaus atminimo saugojimui ir puoselėjimui. Tik prieš dvejus metus popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu už ypatingus nuopelnus Bažnyčiai, kuriuos paminėjo penktadienį Bergamo vyskupui Francesco Beschi pareikštoje užuojautoje.
Popiežius Pranciškus jautriais žodžiais prisimena kardinolo Capovilla ilgą ir vaisingą gyvenimą, džiaugsmingą Evangelijos liudijimą, nuolankią tarnystę Bažnyčiai, visų pirma Venecijoje, paskui kaip rūpestingą šv. popiežiaus Jono padėjėją, uolų jo atminimo sergėtoją ir minties tęsėją. Šventasis Tėvas taip pat prisiminė kardinolo ganytojišką tarnystę dviejose Italijos vyskupijose. Mirus popiežiui Jonui XXIII, jo įpėdinis pal. Paulius VI Lorisą Capovilla 1967 metais paskyrė Chieti vyskupu, 1971 metais – Loreto šventovės prelatu. Capovilla „buvo ganytojas, visuomet pasišventęs savo kunigams ir visiems tikintiesiems, liudijantis tvirtą ištikimybę Vatikano II Susirinkimo gairėms“, parašė užuojautos telegramoje popiežius Pranciškus.
Loris Capovilla, gimęs 1915 metais, būdamas Venecijos patriarchato kunigu tarnavo kapelionu kare, pabėgėlių stovykloje, ligoninėje, vėliau įstojęs į žurnalistų sąjungą bendradarbiavo Italijos radijuje, katalikų dieceziniame ir kituose laikraščiuose. Venecijoje 1953 kovo mėnesį į jį dėmesį atkreipė Venecijos patriarchas kardinolas Roncalli. Nuo tada Loris Capovilla dešimt metų tarnavo patriarchui, o paskui ir popiežiui kaip jo asmeninis sekretorius. 1988 metais Capovilla, dėl amžiaus atleistas iš visų ganytojinių pareigų Italijos Bažnyčioje, persikėlė į šv. popiežiaus Jono XXIII gimtąjį miestelį Sotto il Monte, kur atsidėjo didžiuliam darbui – tvarkyti šv. Jono XXIII dvasinį ir istorinį paveldą. Kardinolas išleido tris knygas, nesuskaičiuojamas brošiūras, parašė ir pasakė daugybę straipsnių ir kalbų, dalydamasis prisiminimais, įspūdžiais, įžvalgomis ir atsiliepdamas į daugybę užklausimų ir prašymų apie popiežiaus Jono gyvenimą ir darbus, ypač kiek tai liečia Vatikano II Susirinkimo sušaukimą, parengimą ir šio Bažnyčios gyvenimui istorinės reikšmės įvykio pradinį tarpsnį iki Jono XXIII mirties.
Penktadienį daug Italijos vyskupų ir bažnytinių judėjimų atstovų kardinolo Loriso Capovilla mirtį palydėjo nekrologais, kuriuose ryškūs ypač du kardinolo gyvenimo aspektai – tai, kad jis iki mirties liko ištikimasis popiežiaus Jono tarnas ir kad visas jo kaip kunigo, vyskupo ir kardinolo gyvenimas buvo didelė Dievo dovana Bažnyčiai ir kiekvienam jo sutiktam žmogui. Jo gyvenimas, paženklintas evangelinio paprastumo ir kuklumo, kaip ir tikėjimas, gražus ir turtingas, priminė šv. popiežiaus Jono XXIII gyvenimo stilių, pareiškė Venecijos patriarchas Moraglia.
Ne viename kardinolo nekrologe atkreiptas dėmesys į du reikšmingus kardinolo Loris Capovilla mirties datos sutapimus, visų pirma, kad Viešpats pasišaukė kardinolą per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę ir kad tą pačią dieną prieš 94 metus mirė jo tėvas, tuomet kai Loris buvo septynerių metų vaikas.
Buvęs sekretorius sulaukė dienos, kai popiežius Jonas XXIII buvo paskelbtas palaimintuoju ir šventuoju. Vatikano radijo paprašytas pasisakyti ką jam reiškia pal. popiežiaus Jono kanonizacijos diena, 2015-ųjų balandžio 27-ji, kardinolas atsakė:
„Tai tik viena kalendoriaus diena, nes krikščionio kalendoriuje visos dienos yra šventės ar iškilmės. Visą laiką šventė! Tikinčiajam visuomet šventė, visuomet Velykos, visuomet Prisikėlimas! Jau vien galimybė pakelti žvilgsnį į dangų arba paliesti krūtinę priėmus Švenčiausiąjį yra neapsakoma dovana, didžiulis lobis, didingas Malonės ir Šviesos slėpinys. Mums visuomet šventė!“
Rengiant šį pranešimą dar nebuvo paskelbta, kada ir kur įvyks kardinolo laidotuvės. Tikėtina, kad jos, velionio pageidavimu, bus ne iškilmingos, o privačios ir kuklios, dalyvaujant tik negausiems artimiems draugams ir tikintiesiems. Velionis yra ne kartą pasakęs, kad norėtų būti išlydėtas taip pat tyliai, kaip gimė. Jis tai pakartojo savo testamente, pridurdamas: „o jei kas nuspręstų, kad reikia gedulingų Mišių, jos teįvyksta, bet tik po to kai mano kaulai bus palaidoti žemėje“. (Vatikano radijas).
